Nuotraukos – mano mylimiausios draugės, o jų – nuotraukų albumai.
Kviečiuosi jų, kai ilgu, kai norisi keliauti. Ir keliauju. Tarsi laiko mašina nusikeliu į nepažintas dienas, kur nuotraukos tik juodai baltos, o iš jų į mane šypso tėtis – mažas berniukas. Šypsausi ir aš. Tėtis – mažasis padūkėlis stovi pelkėje atraitytomis iki kelių kelnėmis, ant galvos užsimaukšlinęs žieminę kepurę, nors iš viso kito matyti, kad lauke vasara. Susirandu ir mama. Ji – maža dama, pasipuošusi klostuota suknia, galvą pridengusi gėlėta skrybėlaite. Sudedu tėvų nuotraukas vieną šalia kitos. Nuostabu.
Tėvelių nuotraukos pabirai gyvena didelėje skrynioje. Imdama vieną po kitos skaitau praeities istorijas: linksmas ir liūdnas. Čia sutinku žmones, kurių nė nepažinojau. Žvelgiu į jų veidus, aprangą, pažindinuosi su aplinka. Tarp nepažįstamų veidų randu senelius. Daug smagių dienų drauge praleista, bet neatmenu, viską žinau tik iš tėvų pasakojimų. Džiaugiuosi, kad nuotraukos man sugrąžina senelius, parodo mažus mamą ir tėtį, tetas, dėdes, pusseseres ir visus kitus artimus žmones. Labai šildo kitoje nuotraukų pusėje parašyti mylimų žmonių linkėjimai, svarbūs nurodyti vardai, vietovės, metai.
Kai kurios nuotraukos suklijuotos sunkiuose albumuose, jų viršeliai stori, paslaptingi, nuo senumo apdriskę. Man tai – burtų knygos. Verčiu lapą po lapo ir stebiuosi. Nuotraukos – trumpos žinutės, ilgi laiškai, prabylantys į mane skirtingais balsais, buriantys, kviečiantys, viliojantys praeitin. Užsibūnu. Valandų valandas prasėdžiu vartydama praeities dienas, skaitydama prosenelių, senelių ir tėvų surašytą mano šeimos istoriją. Albumuose randu slapukus, taip vadinu nuotraukas, kurios kišenėlėse paslėptos po kitomis nuotraukomis. Vienoje tokių kišenėlių slepiasi mamos ir tėčio bučinys. Spurdėdama iš nekantrumo verčiu mamos ir tėčio meilės pasakojimą nuo pirmojo bučinio iki mano ir sesers dienų.
Šiandien aš tęsiu šeimos istoriją. Kruopščiai renku nuotraukas, fiksuoju svarbiausius gyvenimo momentus, darau įrašus. Nuotraukas guldau skryniose, bet labiausiai mėgstu albumus. Kai kuriuos piešiniais išpuošia dukra, pagražinu juos ir pati, leidžiame prisidėti seneliams, draugams, tetoms ir dėdėms. Nuo brangių žmonių prisilietimų nuotraukos dar labiau sušyla, išlieka artimųjų rankomis raitytos raidės, išsakytos mintys. Ir nors mes albumus vartome dažnai, kiekvieno prisėdimo metu randame vis ką nors naujo, nematyto, nes kiekvienais metais dėmesį sutelkiame į kitus dalykus, kasmet paaugę skaitome tai, ką parašė praeitis.
Taip yra mano namuose. O kaip jūsų? Juk dabartis kitokia. Dabartyje nuotraukos lydi mus kiekviename žingsnyje, nė vieno žmogaus mobiliojo telefono ar kompiuterio ekranas papuoštas šeimos nuotrauka. Fotografuoti ir kaupti yra populiaru, patogu, greita. Užfiksuoti mes plaukiojame interneto platybėse, tūnome kompiuterio saugyklose, telefono lentynose, keliaujame iš savų namų į kitus, esame gausūs ir atviri. Tik ar dažna šiandienos nuotrauka nėra tik čia ir dabar: nufotografavau, pažiūrėjau, pasidalinau, pamiršau, nes jau kitame žingsnyje kita nuotrauka? Ar svarbiau užfiksuota akimirka, ar noras nustebinti kitus, pasirodyti? Ir ar tikrai jautriau liesti ekraną nei paskleisti nuotraukas ant kelių, versti albumo lapus? …jaukiai ant medinės namų lentynos suguldytos knygos. Viena jų neįprastai stora, spalvinga, viliojanti. Imuosi jos. Verčiu pirmuosius lapus ir jaučiu, kaip tolstu nuo šiandienos, kaip šalia priglunda visi šeimos nariai, pakvimpa arbata, suskamba juokas, kažkas ima pasakoti dar vieną mūsų istoriją.
Įsispyrusi į praeities batelius (Dekoriukės namai)