Milžinai. Nykštukai. Milžinai. Nykštukai. Milžinai. Nykštukai…
Skamba galvoje vaikystės žaidimo žodžiai. Staiga mainosi: milžinės, milžinės, milžinės… Mamos. Mylinčios.
Mažylė kailiukuose… Kaip pradžių pradžia, kaip pažadas ateičiai, kaip būties prasmė… Stebuklas. Visada.
Laukia stebuklo ir mainosi Mamos. Jos auga. Kyla nuo minties apie motinystę, nuo įsčiose užgimusio žirnelio, nuo pirmos iki lemtingos savaitės, nuo susitikimo, nuo pirmo žodžio, žingsnio, klausimo, šokio, klaidos, atsiprašymo, juoko, anginos, išvykos, prisvilusio blyno… Auga mintimis, žodžiais ir darbais. Ir užauga. Milžinėmis stoja prieš viską, kas pyksta, varžo, griauna, atima, užtvenkia…
Mamos kalnus paverčia lyguma, kad nenuilstų kojos… Mamos išmoko mylėti tamsą, nebijoti šešėlių… Mamos nutapo duris ten, kur nėra įėjimo… Mamos pratęsia pasaką, kai ji nori baigtis… Mamos myli, kad ir kas benutinka… Man Mamos – milžinės. Mylinčios Mamos.
Nuo minties iki susitikimo, nuo susitikimo iki visados.
Milžinė